- Nojau, tu čia? - iš džiaugsmo užklausiau brolį.
- Aham, tėvelis daugiau uždirba ir aš grįžau,- laimingas sumurmėjo.
- Ačiū dievui,- priglaudžiau jį prie savęs. - Tu sveikas ir gyvas. Nusišypsojau. Buvau be galo laiminga. Mano brolis, brolis, brolis! Jis čia, laimingas sėdi prie manęs!
- Mamytė tau sakė eiti į apačią pavalgyti vafliukų su šokolado sirupu. Aš jau pavalgiau,- iškėlęs galvą pasigyrė. Aš pakedenau jam plaukus ir išlipusi iš lovos laiminga nubėgau į apačią.
- Labas rytas! - energingai sušukau.
- Ša, tėtis miega,- pridėjo prie lūpų pirštą mama. Ji šypsojosi.
- Ką? Juk tėtis turėtų būti Palangoje,- aš buvau laiminga, bet gana nustebusi.
- Jį priemė į senąjį darbą nepaisant visų atsiliepimų. Jam atleido, mat jis labai gražiai atsiprašė,- šyptelėjo mama ir dėjo vaflius į lėkštę. Aš buvau puikios nuotaikos. Visas mano gyvenimas grįžta į senas vėžes. Tik gaila, kad ta žinutė gauta nuo Roko buvo ne sapnas. Bet velniop jį, turiu aš tų draugų!
- Skanaus! - pasakė mama pildama ant mano vaflių lėkštės šokoladinį sirupą. Ir ant viršaus uždėjo braškę. Mm.. Skanu...
- Labai skanu, mamyte,- pagyriau mamą valgydama.
- Nešnekėk, brangute, o valgyk,- nusijuokė ji ir nusisuko daryti valgyt tėčiui. Štai ir jis. Apsimiegojęs, su chalatu atėjo šiaušdamas sau plaukus.
- Labas rytas,- pasisveikino.
- O, miegaliau, atsikėlei? - nusišypsojo mama atsisukusi. - Darau tau vaflių, tokių kaip Gabrielės,- atsisuko ir jos galva nuvedė prie mano lėkštės.
- Ooo, duok paragaut, dukrele,- maloniai žnybtelėjo man į skruostą tėtis.
- Ooo, gerai,- pamėgdžiojau jį ir nusijuokiau. Tėtis irgi.
- Kaip miegojai? - staiga paklausė man nelabai malonaus klausimo.
- Am... Gerai,- pamelavau. Nors aš nebuvau įsitikinusi, kad pati miegojau iš vis. O jei tai tiesa? Kas man nutiko? Ko jiems reikėjo tos žinutės? Bet viską "išroviau" iš galvos ir nuėjau miegoti toliau... Iš tiesų labai neilgai miegojau. Atsikėliau apie pirmą dienos. Pasičiupau telefoną ir parašiau Skaistei : Labas ;)*. Esi? Gal nori prie ežero? Pažiūrėk koks orelis neblogas, ar ne? Pasiimk maudymkę, kremą nuo saulės ir akinius - mes varom prie ežero, Sky! - šitaip aš jai rašiau. Kadangi ji tokia pati telefono maniakė kaip ir aš, atrašė po kelių sekundžių.: Sveikutė ;*. Tai ne. Nu žiūriu žiūriu, neblogas, saulyt ;). Ok, Gab! Lauk manęs pas save. - gavusi šią žinutę greitai užsivilkau spalvotą suknelę, smėlinę skrybėlę ir nežadėjau mautis kokių basankių. Tikrai ne. Karšta, tai dar padvėsiu. Na ir pasiemiau savo didžiąją rankinę... Štai mano drabužiai ir rankinė:
Štai ši rankinė nėra mano pagrindinė. Aš derinau prie suknelės, turiu dar vieną didelę - kasdienę. Ji juoda. Pasidažiau. Pažvelgiau į veidrodį - puiku. Susikroviau viską kas tinka maudynėms. Spintelėje geriau pasiraususi radau 5 papkornų pakelius ( jau išsprogdintus) ir 7 traškučių. Tuos didelius. Pasiemiau maišą ir susidėjau. Radau kažkur paslėptą didelę didelę kolą, tą 3 litrų. Bent čia, Vilniuje ji jau atsiradusi. Tikriausiai jau visur, ką aš žinau. Ir štai lyg tyčia į duris skambina Skaistė. Nubėgau atidaryti durų.
- Sveika!
- Labas! - apsikabinom ir apsibučiavom ( : D ).
- Užeik,- plačiai atlapojau duris ir ji įėjo.
- Mhh, kam šis maišas? - parodė ji pirštu į maisto maišą. Aš praskleidžiau jo rankas ir ji nusijuokė.
- O aš pasiemiau riešutų ir... saldainių! - parodė liežuvį.
- Bus puiki iškyla prie ežero,- pasakiau ir mes išėjusios jau spaudaliojome liftą. Šitaip juokavom. Paspaudė netyčia Skaistė -1 aukštą, tada "netyčia" 12- ą aukštą. Taip ir varinėjom po visą namą, po kol aš jau gerokai supykusi nepaėmiau ir nepaspaudžiau 1 aukštą. Skaistė truputį susigėdo, bet vistiek atrodė biškį pamišusi. Bet prie durų išvydome.....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą