Buvau be proto laiminga. Mama leido jam važiuoti su mumis, gyventi su mumis... Tik bijau, kad jam nepatiks ta aplinka, gal kokia mokykla. Na, bet tikiuosi geriausio. Be to, mama sakė, kad rytoj išvažiuojame. Labai ji džiaugiasi, kad esu laiminga. Bet tikriausiai tai neilgai truks. Staiga gavau sms nuo Roko. : atleisk Gabriele, tai tave įskaudins. Viską aš tik suvaidinau, aš tavęs tikrai nemyliu, tai buvo mūsų su Kristina juokelis. Ir aš tikrai nenoriu su tavimi važiuoti į Palangą. P. S., aš draugauju su Kristina.
Aš verkiau. Atrodo amžinybę. Mama mane guodė, guodė, guodė... Ir tai davė naudos. T.y, mano verkimas mamai suminkštino širdį. Ji pasakė, kad galiu čia pasilikti su ja gyventi. O tėtis gyvens Palangoje. Aš dar daugiau verkiau, bet vakare nustojau nes nebeliko ašarų.
- Mama, jūs su tėčiu skirsitės? - paklausiau jos kitą rytą.
- Ne, Gabriele. Tik atstumu. Bet vienas kito neišsižadėsime.
Man palengvėjo... Bent jau tiek... Pagalvojau apie Roko elgesį. Kaip jis taip galėjo? Na jau akivaizdu, netgi parašyta, kad nagus įkišo Kristina... Deja dabar Rokas man ne draugas, o labai didelis priešas. Atskambinau visoms draugėms ir pasakiau, kad niekur nevažiuoju. Skaistė kiek girdėjau net pašoko.
- Jėga, Gabriele!!! Woohoo! - šaukė ji į telefono ragelį, po kol truputį susigėdusi nepasakė :
- Oi, mama atėjo. Na tai puiku, iki.
Aš su palengvėjusia širdimi iškrausčiau iš lagaminų rūbus ir sudėjau atgal. Staiga kažkas metė akmenėlį į mano langą. Aš jį atidariau. Ten stovėjo Rokas.
- Ko? - šaltai sušukau per langą.
- Mums reikia pasikalbėti apie tą žinutę...
Aš nusijuokiau. Dabar aiškins, kad ne jis ją rašė, kad apgailėstauja ir t.t... O Dieve, kaip jis nežino, kad aš su tuo jau esu šimtus kartų susidūrusi?
- Nėra apie ką kalbėtis.
- Nu apie žinutę, kvaile! - sušuko jis.
Aš susidomėjau. Akivaizdu, kad neatsiprašinės, nes nevadintų kvaile. Sušukau:
- Gerai. Palauk.
Ir nuėjau apsirengti. Aptempti džinsai, paprasti juodi bateliai ir palaidinė su užrašu : I ♥ Fashion. Juoda palaidinė. Užrašas buvo spalvotas, žodžiu. Mano mėgstamiausia palaidinė. Pasiemusi juodą rankinę ir ten viską kas reikalinga susidėjusi nuėjau dažytis. Labai labai labai labai tankiai pasidažiau blakstienas. Jos buvo ne tik labai ryškios, bet ir žiauriai ilgos bei žiauriai tankios. Lūpas pasidažiau lūpų blizgiu. Pasipudravau labai daug, kad atrodžiau kaip visiškai kitas žmogus. Ir užsi akišešeliavau ( : D ). Akių šešėliai buvo spalvoti, kaip ir tas užrašas. Išbėgau. Žinot, kodėl dažiausi? Todėl, kad jis suprastų ką prarądęs. Kokią gražuolę. Jis stovėjo prie vaikų žaidimų aikštelės. Ir... O ne... Kristina su juo.
- Na, tai ko reikėjo?
- Žinutė. Atiduok telefoną, ištrink žinutę, pamiršk arba užmušim,- pasakė balsas už nugaros. Atsisukau. O! Tai juk... Mano brolio krikštatėvis??
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą