6 įrašas

Buvau be proto laiminga. Mama leido jam važiuoti su mumis, gyventi su mumis... Tik bijau, kad jam nepatiks ta aplinka, gal kokia mokykla. Na, bet tikiuosi geriausio. Be to, mama sakė, kad rytoj išvažiuojame. Labai ji džiaugiasi, kad esu laiminga. Bet tikriausiai tai neilgai truks. Staiga gavau sms nuo Roko. : atleisk Gabriele, tai tave įskaudins. Viską aš tik suvaidinau, aš tavęs tikrai nemyliu, tai buvo mūsų su Kristina juokelis. Ir aš tikrai nenoriu su tavimi važiuoti į Palangą. P. S., aš draugauju su Kristina.
Aš verkiau. Atrodo amžinybę. Mama mane guodė, guodė, guodė... Ir tai davė naudos. T.y, mano verkimas mamai suminkštino širdį. Ji pasakė, kad galiu čia pasilikti su ja gyventi. O tėtis gyvens Palangoje. Aš dar daugiau verkiau, bet vakare nustojau nes nebeliko ašarų.
- Mama, jūs su tėčiu skirsitės? - paklausiau jos kitą rytą.
- Ne, Gabriele. Tik atstumu. Bet vienas kito neišsižadėsime.
Man palengvėjo... Bent jau tiek... Pagalvojau apie Roko elgesį. Kaip jis taip galėjo? Na jau akivaizdu, netgi parašyta, kad nagus įkišo Kristina... Deja dabar Rokas man ne draugas, o labai didelis priešas. Atskambinau visoms draugėms ir pasakiau, kad niekur nevažiuoju. Skaistė kiek girdėjau net pašoko.
- Jėga, Gabriele!!! Woohoo! - šaukė ji į telefono ragelį, po kol truputį susigėdusi nepasakė :
- Oi, mama atėjo. Na tai puiku, iki.
Aš su palengvėjusia širdimi iškrausčiau iš lagaminų rūbus ir sudėjau atgal. Staiga kažkas metė akmenėlį į mano langą. Aš jį atidariau. Ten stovėjo Rokas.
- Ko? - šaltai sušukau per langą.
- Mums reikia pasikalbėti apie tą žinutę...
Aš nusijuokiau. Dabar aiškins, kad ne jis ją rašė, kad apgailėstauja ir t.t... O Dieve, kaip jis nežino, kad aš su tuo jau esu šimtus kartų susidūrusi?
- Nėra apie ką kalbėtis.
- Nu apie žinutę, kvaile! - sušuko jis.
Aš susidomėjau. Akivaizdu, kad neatsiprašinės, nes nevadintų kvaile. Sušukau:
- Gerai. Palauk.
Ir nuėjau apsirengti. Aptempti džinsai, paprasti juodi bateliai ir palaidinė su užrašu : I ♥ Fashion. Juoda palaidinė. Užrašas buvo spalvotas, žodžiu. Mano mėgstamiausia palaidinė. Pasiemusi juodą rankinę ir ten viską kas reikalinga susidėjusi nuėjau dažytis. Labai labai labai labai tankiai pasidažiau blakstienas. Jos buvo ne tik labai ryškios, bet ir žiauriai ilgos bei žiauriai tankios. Lūpas pasidažiau lūpų blizgiu. Pasipudravau labai daug, kad atrodžiau kaip visiškai kitas žmogus. Ir užsi akišešeliavau ( : D ). Akių šešėliai buvo spalvoti, kaip ir tas užrašas. Išbėgau. Žinot, kodėl dažiausi? Todėl, kad jis suprastų ką prarądęs. Kokią gražuolę. Jis stovėjo prie vaikų žaidimų aikštelės. Ir... O ne... Kristina su juo.
- Na, tai ko reikėjo?
- Žinutė. Atiduok telefoną, ištrink žinutę, pamiršk arba užmušim,- pasakė balsas už nugaros. Atsisukau. O! Tai juk... Mano brolio krikštatėvis??

5 įrašas

Gulėjau ant lovos ir mąsčiau. Kas dabar bus? Tiek ilgai nesimatysiu su savo mylimais draugais... Na, o apie broliuką nieko negirdėjau. Ai, tikriausiai nesakiau. Nojų tėtis išvežė kažkur, ir jis jau dvi savaites negrįžta. Šiek tiek neramu... Ar jis važiuos į Palangą kartu su mumis? Ar... Baisu net pagalvoti, kad tėvai jį paliktų globos namuose. Bet tiesa per tiesą - tėvams labai sunku jį išlaikyti. Juk jis visko taip nori, be to prisideda maistas, drabužiai ir žaislai... Nuėjau pas mamą su visais klausimais, kurie buvo mano galvoje.
- Mama, o kur Nojus? Ar jis važiuos su mumis?
- Dukrele, tu juk žinai kaip mums sunku jį išlaikyti. Apie tave mes nekalbame, tu savarankiška. Bet pamanėme, kad jo krikšto tėvai labiau įstengs juo rūpintis.
- Adrija ir Marius? - išsižiojau.
- Na nesakyk, kad jie blogi. O Dieve, tu dar nepamiršai to įvykio su meškinu? Gabriele, ką tu sau galvoji!
- Taip, atleisk. Tikrai, juk tai buvo taip senai.
- Tai smulkmena, Gabriele. Be to, ji netyčia.
Na taip, nepasakojau kaip Nojaus krikštamotė mano meškiną netyčia paleido į ežerą. Jis nuplaukė. O Marius.... Na jis buvo šalia ir net negaudė. Na, bet ką čia aš! Juk tai vaikiška!
- Žinau mama. Atleisk. Bet tu supranti kaip man bus sunku be Skaistės, Deimantės, Samantos, Viltės, Giedrės, Vaivos, Ugnės, Paulinos, Marijos, Vitos, Teresos, Rūtos, Elenos, Silvijos, Ievos ir kitų mano draugių. Juk aš neištversiu ir be Pauliaus, Karolio, Roko, Pijaus ir Kasparo! ( jie vaikinai, bet visi labai labai geri draugai).
- Aš suprantu... Bet juk kiekvieną... - pasakė, bet aš ją pertraukiau.
- Važiuokit kur norit, aš čia pasiliksiu. Pas savo draugus ir gyvensiu,- ramiai tariau ir nuėjau skambinti draugėms. Nesupraskite neteisingai - tuo ką sakiau pati nepatikėjau, todėl skambinu joms atsisveikinti. Štai jau apskambinau didžiąją dalį. Liko Skaistė ir visi vaikinai.
- Klausau? - atsiliepė švelnus Skaistės balsas.
- Labas. Čia Gabrielė.
- Ooo, sveika!
- Turiu blogą žinią. Labai....
- Kas atsitiko? Tik nesakyk ne telefonu, nes mama neišleidžia niekur.
- Ne ne... Mano mama ką tik pasakė, kad kraustomės į Palangą.
- Ką??? Bbbb... bet...beetbbet,- girdėjau kaip ji verkia.
 Aš jai viską išklojau. Ji nusiramino...
- Tada sekmės. Pasimatysime dar kada nors. Rašyk, skambink ir niekada nepalik!
- Gerai, Skaistute. Hugas ir bučkis. Iki, katinėli.
- Ate...
Liko tik keli vaikinai... Jau visi apskambinti, štai liko tik Rokas. Šiaip jis kaip niekada geras draugas, iš visų tikriausiai geriausias. Už Skaistę gal net geresnis, bet aš jai to nesakau.
- Alio?- atsiliepė jis.
- Labas, Rokuti,- pasisveikinau.
- O, Gabriele, čia tu,- jau švelniai atsiduso.
- Turiu tau labai blogų žinių... Aš kraustausi...
- Iš proto? - juokais paklausė.
- Iš Vilniaus. Taip panašiai kaip mano mama kraustosi. Iš proto turiu omenyje,- nusijuokiau, bet jis to nedarė.
- Papasakosi kai susitiksime. Kieme po penkių minučių. Gerai?
- Gerai, Rokai. Iki, bučkis.
- Ate, tuoj susitiksim tada bučiuosi,- nusijuokė ir padėjo ragelį.
Jūs tikriausiai pagalvosite, kad aš jį įsimylėjau. Na panašu. Bet nedrįsčiau jam to sakyti, mat jis man tik draugas, nežinau, gal turi merginą... Susiruošiau taip pat kaip ir einant į ozą ir išbėgau iš namų. Tik vietoj aukštakulnių buvo paprasti bateliai. Makiažas daug gražesnis, mat norėjau pasirodyti graži graži. Jis manęs jau laukė. Aš jam viską išklojau. O jis stovėjo ir iš jo gražių akių išriedėjo ašara.
- Neverk,- tariau ir paglosčiau jo plaukus.
- Dabar.... Aš turiu pasakyti... Po kol tu neišvažiavai. Aš... Aš tave myliu, Gabriele. Tu man patinki. Bet aš neįsivaizduoju kaip mes būsime kartu, kaip mes draugausime jeigu tu išvažiuoji...
Aš stovėjau. Ir žiūrėjau į jį. Staiga atsitokėjau ir tariau nepagalvojusi:
- Važiuok su mumis, Rokai. Aš maldauju.
- Aš... Aš mielai! Juk tai puiki idėja... - tarė ir jo lūpos prisilietė prie manųjų. Jis mane apkabino. O.... Kaip gera...
- Aš tave myliu myliu,- tariau ir išėjau namo klausti mamos apie tą mano " puikią idėją ".

4 įrašas

Žinutė nebuvo šokiruojanti, kaip jūs galėjote įsivaizduoti. Rašė Viltė. : Sveika. Aš labai atsiprašau, truputį pasikarščiavau. Bet prašau, mes juk nebe maži vaikai, nežaiskime tų : tu mano geriausia draugė, kodėl ji gali būti tavo ir taip toliau, Gabriele. Man rodos, mums jau nebe 10 metų. Reikia turėti daug gerų draugių, aš šitaip manau. Todėl labai atsiprašau. Vėl draugės? . Bet aš juk negalėjau jai šitaip lengvai atleisti. Įdėjau telefoną atgal į rankinę. Neatrašiau. Po kelių valandų filmas deja baigėsi. O jis buvo toks įdomus... Eidamos su Skaiste į vieną gražų restoraną oze dalyjomės įspūdžiais. Ir staiga ji paklausė kas man rašė per filmą. Savo gerai, na gal ir pačiai mylimiausiai bei geriausiai norėjau sakyti tiesą. Viską tiesiai šviesiai išklojau. Ji man pasiūlė atleisti Viltei.
- Na juk tikriausiai nenorėtum, jeigu tavo draugų ratas pamažėtų vienu žmogumi, ar ne, Gabriele?
Aš pamąsčiau. Teisingai Skaistė sako.
- Tu teisi.
Priėjome restoraną, susiradome patogią vietą ir atėjo padavėja.
- Laba diena. Štai meniu. Ateisime po dešimties minučių užsirašyti jūsų geidžiamų patiekalų. Geros popietės,- išbėrė kaip žirnius ji ir padėjusi mums meniu apsisuko ir išėjo.
- Oho,- sukikeno Skaistė.
- Aha,- pritariau taip pat kikendama.
Pažvelgiau į meniu. Mmm, kaip viskas skanu... Tikriausiai... Hm.. Bet mano galvojimus nutraukė atėjusi padavėja.
- Išsirinkote, panelės?
- Jo,- grubiai tariau, mat ji nutraukė mano apmąstymus ( : D ).
- Puiku,- šaltai pasakė. - Ko?
- Man šių makaronų su sūriu,- nutraukė mūsų barnį Skaistė. - Ir kolos stiklinę.
- Aišku,- šiltai atsakė. Bet atsisukusi į mane šaltai pridūrė: O tau?
- Vištienos kepsnį su keptomis bulvėmis ir kolos kaip ir jai.
- Jūs draugės? - netikėtai paklausė ji.
- Tai ne,- piktai pasakė Skaistė.
- Mh,- teišlemeno ir išėjo.
- Žinai aš tau pasakysiu - man ši padavėja nepatinka,- nusijuokė Skaistė. Aš šyptelėjau. Po kelių minučių jau valgėme. Tik staiga Skaistei paskambino.
- Klausau? Mama? Kodėl, juk dar ne vėlu... Nu gerai jau gerai, nerėk.
- Kas nutiko? - paklausiau kai ji padėjo ragelį.
- Turiu eiti namo, mama liepė. Atsipa, Gabi,- apkabino mane ir išėjo iš kavinės. Pavalgiau ir sumokėjau. Nuėjau namo. Mama buvo nuliūdusi.
- Dukrele,- atsisuko į mane. - Privalome važiuoti gyventi į Palangą. Ir daugiau čia nebegrįžti. Matai, Vilniuje tavo tėtis turi labai daug negerų atsiliepimų, ir jo nepriima į darbą dėl jų.
Man išriedėjo sūri ašara. Išvažiuoti ir palikti savo draugus?
- Dukra, aš prižadu, kiekvienas atostogas, kiekvieną savaitgalį mes čia grįšime.. Aš prisiekiu....
- Mama... Kodėl taip toli nuo Vilniaus?
- Nes... Tie atsiliepimai apskriejo visus aplinkinius miestus. Palanga vienintelė tėčio viltis...

3 įrašas

Visą rytą bandžiau įsivaizduoti kaip Viltė ir Kristina tampa geriausiomis draugėmis. Na, bet man tikriausiai tokių ir nebereikia. Tie bff buvo tada, kai buvau kokių dešimties metų, o dabar... Mama man atleido ir iš viso nubraukė namų areštą. Žinoma turiu daug gerų, labai gerų, tiesiog nuostabių draugų, todėl dėl Viltės nenusiminiau. Yra tikrai geresnių už ją. Paskambinau savo gerai, iš tikrųjų nuostabiai draugei Skaistei.
- Sveika,- pasisveikinau.
- O, sveika Gabriele !. Šimtas metų! Pasiilgta ir išsiilgta!
- Žinau, Skaistut, bet deja dabar nebėr kam pasiguosti, todėl pagalvojusi pamaniau, kad tu nuostabiai gera draugė, kuriai galėčiau išsipasakoti.
- Kas nutiko?
- Na, aš nemanau, kad tai telefoninis pokalbis. Susitinkame prie Ozo po valandos, gerai?
- Žinoma, būtinai ateisiu. Man tikrai labai įdomu, kas tau nutiko.
- Ačiū, kad palaikai mane, Skaiste,- pati sau šyptelėjau.
- Niekis, Gabriele. Na tai iki, reikia eiti ruoštis.
- Iki.
Puiku. Nuėjau į balkoną kur buvo termometras. Mh... 30 laipsnių šilumos. Jau žinau ką rengsiuosi! Kadangi nesu apkūni man tinka diržai ant liemens. Taigi užsivilksiu savo mėgstamą suknelę su klostėmis. Ji juoda su daug visokių smulkių gėlyčių. Dabar madinga, tai tikriausiai įsivaizduojate. Ir užsidėsiu ant liemens juodą platų ir žvilgantį diržą. Bus be galo gražu, manau. Apsirengiau, perbraukiau savo ilgus žvilgančius šviesius plaukus ir įsidėjau į juos juodą, platų, žvilgantį lankelį su kaspinu. Pasidažiau. Akis paryškinau juodu pieštuku. Pasiemiau tušą ir pusvalandį tepiau jį, kad blakstienos būtų labai labai ilgos ir taipogi labai tankios. Lūpas pasitepiau lūpų blizgiu. Pasiemiau savo didžiąją rankinę ir ten susidėjau i - phoną, mp4, gumos pakelį ir atsigerti kolos. Taip pat raktus ir piniginę. Nuėjau į apačią. Apsiaviau savo batus. Na apipasakoti negaliu, bet jie atrodo štai taip:

Na ir nieko nelaukusi išėjau. Manęs jau laukė švytinti Skaistė. Aš jai papasakojau viską. Nusipirkome ledų ir atsisėdome ant suolelio. Ji pasisiūlė būti mano geriausia drauge. Na žinoma, kas nenorėtų turėti tokią šaunią bff. Sutikau ir nuėjome į Multikino teatrą. Kaip tik rodė ledynmetį 4. Ir nusipirkome bilietus. Daug papkornų : du didžiausius pakelius saldžių ir du surių. Kolų 4. Ir staiga gavau sms....

2 įrašas

Grįžau kiaurai permirkusi ir laiminga.
- Na panele, dabar ką pasakysi? - su priekaištu pažvelgė į mane mama.
- Buvau maudytis.
- Neatsiklausus? Septintą ryto? Išėjai? TU NUTUOKI KAIP AŠ KENTĖJAU, KAIP JAUDINAUSI! - mama tiesiog pasiuto.
- Mama, nereikia tik pasakų. Aš tave šaukiau, bet tu neatsiliepei. Dėl to ir išėjau.
- Nekaltink manęs. Tikiuosi neuždrausi man miegoti ? Drožk į savo kambarį tiesiu taikymu. Namų areštas metams.
Omg. Kaip žiauriai... Parašiau sms Viltutei: Labas, ką tu? Mama tai irgi, grįžau sako kur buvai, aš tokia : maudytis, o ta ir sako : metams namų areštas. Karočia. Tikriausiai nebesusitiksime. Bet taipogi tikiuosi, kad netapsi su Kristina geriausiomis draugėmis. Greitai gavau BFF atsakymą : Olė. Nu tiesiog puiku. Na jeigu rimtai metams, tai gali būti, kad tapsiu. Bet lankysiu tave kaip paprastą draugę. Nu sorry, bet žmogų su kuriuo nesimatai vadinti geriausiu draugu neįmanoma. Aš labai atsiprašau, Gabute :*. Na rytoj pasakyk mamai, kad kažkoks vaikų susibūrimas mokykloje, ir susitiksime. Tik jau ne prie ežero. Ok?. Aš persigandau minties, kad Kristė ir Viltė bus geriausios draugės. Pasakiau mamai, kokios bus pasekmės jeigu darys namų areštą. Ji atsižvelgė į tai.
- Trejų dienų areštas.
Aš apsidžiaugiau kaip mažas vaikas. Paskambinau Viltei, nes buvau per daug susijaudinusi ir pirštai labai drebėjo, kad rašyčiau sms.
- Sveika,- su nekantrumu tariau.
- Labas. Na susitariau su Kristina susitikti ir jau siūlysiu būti mano bff.
- Nemėgink, Vilte! Tu kvailė! Tu nežinai, kas yra draugystė, ar ne? Tai prisipažink.
- Skambinai tik dėl to? Tada nyk iš mano gyvenimo.
- Palauk.
- Ko?
- Mama sakė, kad bus tik trejų dienų areštas.
- Na ir? Tu mane jau įžeidei, Gabriele ! Neketinu taip greitai atleisti. Būsiu su Kristina bff ir baigta. Jeigu taip širsti ant manęs, norėjai to. Viso amžiams. - pasakė ir padėjo ragelį. Ach... Ilgai verkiau. Bet nusiraminau. Velnip tą Viltę. Jei nežino kas yra draugė, tegul........

1 įrašas

Rytas, 7:00

-Kelkis, Gabriele,-sukrutino mane Pijus. Aš atsikėliau paklususi jam, ir buvau visai pamiršusi, kad dabar savaitgalis. Nuėjau ir nusiprausiau. Apsivilkau aptemptą palaidinukę, džinsus ir batelius. Baltus su juodais taškais. Derėjo prie mano palaidinės, mat ji buvo balta su juoda mergina. Pasidažiau, susišukavau plaukus. Pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje - puikiai atrodau. Nusileidau į apačią. Keista, mamos nėra. 

-Mama!-sušukau. Niekas neatsiliepė. Pagalvojau, kad išvažiavo jau į darbą. Pasidariau dribsnių ir įsijungiau televizorių. Parašė Viltė: Hei ;* Tikiuosi nepažadinau tavęs, ką? ;* Nori susitikt? P.S., gero savaitgalio, Gabri ;*. Paka. Vi ;*. Ką? Dabar savaitgalis? O jei. Kokia aš kvaila, kad paklusau tam berniūkščiui. Tokį gerą šeštadienį kėliausi septintą h? Greit suspaudžiau liečiamus mygtukus: Labutis, Vi ;*. Ne, oi nepažadinai ;* Ač, ir tau, Vi ;* Aišku noriu, turiu tau kai ką labai juokingo papasakoti : D*. Tai prie mūsų medžio, ok, Viltute ? ;** Gali pasiimti ir Kristę, gal ji nepakenks. Bai, Vilt ;* Susitiksim ;*- greitai parašiau. Laukiau atsakymo. Ji tiesiog atrašė : OK. Tai reiškia, reikia eiti iš namų. Pasiiemiau savo rankinę, pačią didžiausią, ten įsidėjau telefoną, raktus, guminukų 2 pakelius, vieną didelį kolos butelį, traškučių pakelį. Taip pat akinius nuo saulės, nes ji labai švietė. Paėmiau piniginę, nu maža ką. Greit parašiau mamai raštelį: Mama, aš išėjau su Vilte. Nesijaudink. Ir išėjau. Manęs jau laukė Viltė. Su Kristina. Na, man ji nelabai patiko, bet buvo gera draugė. Viltei ji buvo antra BFF, labai gaila. Tai reiškia, kad jeigu susipyktumėme, ji būtų jos geriausia draugė. Tai man labai kelia baimę, bet Viltė ramina mane, kad manęs niekuo nepakeistų. Netikiu, tiesiog netikiu. Kristina į mane pažiūrėjo ir pakėlė antakius:

-Tu žinai, kad niekada nemeluoju. Atrodai kaip ubagė, kvaile. Aš į ją pažvelgiau. Ji nelabai jau gera draugė, ką? Tokią skaudžią nuomonę rėžt į akis? Viltė į ją pažiūrėjo:

-Kaip tu drįsti ją šitaip vadinti, ką?-ji atrodė labai įpykusi dėl tų žodžių. 

-Viltute, mano geriausia drauguže, aš atsiprašau....
-Tu man ne geriausia draugė, ir aš tau neketinu būti bff. Ar aišku? Eik kur nori, kiaule, mums nesvarbu.
Ir ji išėjo. Aš jai papasakojau, kaip brolis mane suklaidino ir liepte liepiau vaišintis guminukais ir traškučiais. Suvalgėm pusę pakelio čipsų ir visą guminukų. Kola buvo .... Jos buvo pusė ( : D ). Nužingsniavome prie ežero. Pasitiesėme mano atsineštą dekį ir atsigulėme po medžiu, kad saulutė nešviestų į akis. Ir pradėjome kalbėtis apie Kristiną.
-Na, ji šiandien mane įžeidė, ir nelabai norėčiau toliau su ja bendrauti,-pasakiau savo nuomonę Viltei su pilna burna traaškučiu.
-O aš jos senai nekenčiau,-tarė ji, mano nuostabai.
-Na, aišku,-šyptelejau. - Einam nusimaudyti? Turi maudymuką? Jeigu ką, aš turiu du.
-Ok, gali paskolinti?
Mes persirengėme ir susikibusios rankomis nubėgome nuo tiltelio. Pliūkštelėjome. Juokėmės iš įvykio: aš atkabinau ranką nuo Viltės ir ji ieškodama jos sugavo koją. Šitaip mane parplukdė iki tiltelio ( : D )...