4 įrašas

Žinutė nebuvo šokiruojanti, kaip jūs galėjote įsivaizduoti. Rašė Viltė. : Sveika. Aš labai atsiprašau, truputį pasikarščiavau. Bet prašau, mes juk nebe maži vaikai, nežaiskime tų : tu mano geriausia draugė, kodėl ji gali būti tavo ir taip toliau, Gabriele. Man rodos, mums jau nebe 10 metų. Reikia turėti daug gerų draugių, aš šitaip manau. Todėl labai atsiprašau. Vėl draugės? . Bet aš juk negalėjau jai šitaip lengvai atleisti. Įdėjau telefoną atgal į rankinę. Neatrašiau. Po kelių valandų filmas deja baigėsi. O jis buvo toks įdomus... Eidamos su Skaiste į vieną gražų restoraną oze dalyjomės įspūdžiais. Ir staiga ji paklausė kas man rašė per filmą. Savo gerai, na gal ir pačiai mylimiausiai bei geriausiai norėjau sakyti tiesą. Viską tiesiai šviesiai išklojau. Ji man pasiūlė atleisti Viltei.
- Na juk tikriausiai nenorėtum, jeigu tavo draugų ratas pamažėtų vienu žmogumi, ar ne, Gabriele?
Aš pamąsčiau. Teisingai Skaistė sako.
- Tu teisi.
Priėjome restoraną, susiradome patogią vietą ir atėjo padavėja.
- Laba diena. Štai meniu. Ateisime po dešimties minučių užsirašyti jūsų geidžiamų patiekalų. Geros popietės,- išbėrė kaip žirnius ji ir padėjusi mums meniu apsisuko ir išėjo.
- Oho,- sukikeno Skaistė.
- Aha,- pritariau taip pat kikendama.
Pažvelgiau į meniu. Mmm, kaip viskas skanu... Tikriausiai... Hm.. Bet mano galvojimus nutraukė atėjusi padavėja.
- Išsirinkote, panelės?
- Jo,- grubiai tariau, mat ji nutraukė mano apmąstymus ( : D ).
- Puiku,- šaltai pasakė. - Ko?
- Man šių makaronų su sūriu,- nutraukė mūsų barnį Skaistė. - Ir kolos stiklinę.
- Aišku,- šiltai atsakė. Bet atsisukusi į mane šaltai pridūrė: O tau?
- Vištienos kepsnį su keptomis bulvėmis ir kolos kaip ir jai.
- Jūs draugės? - netikėtai paklausė ji.
- Tai ne,- piktai pasakė Skaistė.
- Mh,- teišlemeno ir išėjo.
- Žinai aš tau pasakysiu - man ši padavėja nepatinka,- nusijuokė Skaistė. Aš šyptelėjau. Po kelių minučių jau valgėme. Tik staiga Skaistei paskambino.
- Klausau? Mama? Kodėl, juk dar ne vėlu... Nu gerai jau gerai, nerėk.
- Kas nutiko? - paklausiau kai ji padėjo ragelį.
- Turiu eiti namo, mama liepė. Atsipa, Gabi,- apkabino mane ir išėjo iš kavinės. Pavalgiau ir sumokėjau. Nuėjau namo. Mama buvo nuliūdusi.
- Dukrele,- atsisuko į mane. - Privalome važiuoti gyventi į Palangą. Ir daugiau čia nebegrįžti. Matai, Vilniuje tavo tėtis turi labai daug negerų atsiliepimų, ir jo nepriima į darbą dėl jų.
Man išriedėjo sūri ašara. Išvažiuoti ir palikti savo draugus?
- Dukra, aš prižadu, kiekvienas atostogas, kiekvieną savaitgalį mes čia grįšime.. Aš prisiekiu....
- Mama... Kodėl taip toli nuo Vilniaus?
- Nes... Tie atsiliepimai apskriejo visus aplinkinius miestus. Palanga vienintelė tėčio viltis...