5 įrašas

Gulėjau ant lovos ir mąsčiau. Kas dabar bus? Tiek ilgai nesimatysiu su savo mylimais draugais... Na, o apie broliuką nieko negirdėjau. Ai, tikriausiai nesakiau. Nojų tėtis išvežė kažkur, ir jis jau dvi savaites negrįžta. Šiek tiek neramu... Ar jis važiuos į Palangą kartu su mumis? Ar... Baisu net pagalvoti, kad tėvai jį paliktų globos namuose. Bet tiesa per tiesą - tėvams labai sunku jį išlaikyti. Juk jis visko taip nori, be to prisideda maistas, drabužiai ir žaislai... Nuėjau pas mamą su visais klausimais, kurie buvo mano galvoje.
- Mama, o kur Nojus? Ar jis važiuos su mumis?
- Dukrele, tu juk žinai kaip mums sunku jį išlaikyti. Apie tave mes nekalbame, tu savarankiška. Bet pamanėme, kad jo krikšto tėvai labiau įstengs juo rūpintis.
- Adrija ir Marius? - išsižiojau.
- Na nesakyk, kad jie blogi. O Dieve, tu dar nepamiršai to įvykio su meškinu? Gabriele, ką tu sau galvoji!
- Taip, atleisk. Tikrai, juk tai buvo taip senai.
- Tai smulkmena, Gabriele. Be to, ji netyčia.
Na taip, nepasakojau kaip Nojaus krikštamotė mano meškiną netyčia paleido į ežerą. Jis nuplaukė. O Marius.... Na jis buvo šalia ir net negaudė. Na, bet ką čia aš! Juk tai vaikiška!
- Žinau mama. Atleisk. Bet tu supranti kaip man bus sunku be Skaistės, Deimantės, Samantos, Viltės, Giedrės, Vaivos, Ugnės, Paulinos, Marijos, Vitos, Teresos, Rūtos, Elenos, Silvijos, Ievos ir kitų mano draugių. Juk aš neištversiu ir be Pauliaus, Karolio, Roko, Pijaus ir Kasparo! ( jie vaikinai, bet visi labai labai geri draugai).
- Aš suprantu... Bet juk kiekvieną... - pasakė, bet aš ją pertraukiau.
- Važiuokit kur norit, aš čia pasiliksiu. Pas savo draugus ir gyvensiu,- ramiai tariau ir nuėjau skambinti draugėms. Nesupraskite neteisingai - tuo ką sakiau pati nepatikėjau, todėl skambinu joms atsisveikinti. Štai jau apskambinau didžiąją dalį. Liko Skaistė ir visi vaikinai.
- Klausau? - atsiliepė švelnus Skaistės balsas.
- Labas. Čia Gabrielė.
- Ooo, sveika!
- Turiu blogą žinią. Labai....
- Kas atsitiko? Tik nesakyk ne telefonu, nes mama neišleidžia niekur.
- Ne ne... Mano mama ką tik pasakė, kad kraustomės į Palangą.
- Ką??? Bbbb... bet...beetbbet,- girdėjau kaip ji verkia.
 Aš jai viską išklojau. Ji nusiramino...
- Tada sekmės. Pasimatysime dar kada nors. Rašyk, skambink ir niekada nepalik!
- Gerai, Skaistute. Hugas ir bučkis. Iki, katinėli.
- Ate...
Liko tik keli vaikinai... Jau visi apskambinti, štai liko tik Rokas. Šiaip jis kaip niekada geras draugas, iš visų tikriausiai geriausias. Už Skaistę gal net geresnis, bet aš jai to nesakau.
- Alio?- atsiliepė jis.
- Labas, Rokuti,- pasisveikinau.
- O, Gabriele, čia tu,- jau švelniai atsiduso.
- Turiu tau labai blogų žinių... Aš kraustausi...
- Iš proto? - juokais paklausė.
- Iš Vilniaus. Taip panašiai kaip mano mama kraustosi. Iš proto turiu omenyje,- nusijuokiau, bet jis to nedarė.
- Papasakosi kai susitiksime. Kieme po penkių minučių. Gerai?
- Gerai, Rokai. Iki, bučkis.
- Ate, tuoj susitiksim tada bučiuosi,- nusijuokė ir padėjo ragelį.
Jūs tikriausiai pagalvosite, kad aš jį įsimylėjau. Na panašu. Bet nedrįsčiau jam to sakyti, mat jis man tik draugas, nežinau, gal turi merginą... Susiruošiau taip pat kaip ir einant į ozą ir išbėgau iš namų. Tik vietoj aukštakulnių buvo paprasti bateliai. Makiažas daug gražesnis, mat norėjau pasirodyti graži graži. Jis manęs jau laukė. Aš jam viską išklojau. O jis stovėjo ir iš jo gražių akių išriedėjo ašara.
- Neverk,- tariau ir paglosčiau jo plaukus.
- Dabar.... Aš turiu pasakyti... Po kol tu neišvažiavai. Aš... Aš tave myliu, Gabriele. Tu man patinki. Bet aš neįsivaizduoju kaip mes būsime kartu, kaip mes draugausime jeigu tu išvažiuoji...
Aš stovėjau. Ir žiūrėjau į jį. Staiga atsitokėjau ir tariau nepagalvojusi:
- Važiuok su mumis, Rokai. Aš maldauju.
- Aš... Aš mielai! Juk tai puiki idėja... - tarė ir jo lūpos prisilietė prie manųjų. Jis mane apkabino. O.... Kaip gera...
- Aš tave myliu myliu,- tariau ir išėjau namo klausti mamos apie tą mano " puikią idėją ".